Название: Painiava dėl Tajaus
Автор: Jill Shalvis
Издательство: Сваёню книгос
Жанр: Современные любовные романы
Серия: Svajonių romanai
isbn: 978-609-03-0190-6
isbn:
Jei šalia gulėtų nuogas vyras, viskas būtų kitaip, bet ir šį rytą Nikolę Man prikėlė žadintuvas. Kaip visada ji per aštuonias minutes išsimaudė, apsirengė ir susikimšo pusryčių buritą.
Kaip ir kasdien žaibiškai nėrė pro duris, nes, regis, ligoninėje dėl vėlyvo pavasario gripo epidemijos laukė dvi pamainos.
Taip, jos gyvenimas priklausė nuo darbo. Ir kas? Tapti gydytoja buvo jos svajonė. Net jei darbe prabėgdavo kiekviena minutė, kai tik nemiegodavo, net jei dėl jo atsisakydavo viso kito – taip pat ir nuogų vyrų, – nieko baisaus. Svajojo būti gydytoja jau prieš penkiolika metų, kai, būdama vos dvylikos, baigė mokyklą.
– Psst.
Nikolė didžiavosi geležiniais nervais, tačiau, netikėtai iš tamsaus namo koridoriaus išgirdus šnabždesį, vos nesustojo širdis.
Ją kvietė ne baubas ar grėsminga pabaisa, o pastato savininkė ir gera draugė Teilorė Velington. Dabar ji stovėjo iškišusi galvą pro duris. Teilorė buvo maloni ir graži – to pakako, kad galėtum jos nekęsti, bet turėjo vieną nuginkluojančią savybę. Ji galėdavo čiauškėti, kol Nikolės akys imdavo žvairuoti. Prieš ją Nikolė buvo bejėgė.
Jai vis dar buvo keista, kaip tokie nepanašūs žmonės gali susidraugauti.
– Psst.
– Matau tave. Pažadinau?
Teilorė… tobulos išvaizdos kaip ir visada. Buvo labai anksti ir Nikolei toks paros metas atrodė šventvagiškas.
– Oi ne, manęs nepabudintų net gyvi numirėliai, – prašneko ji. – Nusistačiau žadintuvą, kad tave pagaučiau, – gražios jos akys įdėmiai nužvelgė Nikolę. – Mieloji, man atrodo, jau šnekėjome apie maskuojamą aprangą.
Nikolė pažiūrėjo į savo kareiviškas samanines kelnes ir žalią berankovę palaidinę, prigludusią prie liekno juosmens. Apranga iš brangių medicinos mokslų laikų, kai tekdavo apsipirkti dėvėtų drabužių parduotuvėse, bet tegul sako kas ką nori – jai patiko patogumas. Staigmena, kad Teilorei apskritai rūpi, ką ji vilki.
Šiame pietinio rajono name Nikolė gyveno tik kelias savaites. Persikėlė iš didesnio namo, kur žmonės vieni kitų nepažinojo. Persikraustė tik todėl, kad anas butas buvo parduotas ir naujieji savininkai nusprendė stoti į kooperatyvą. Jai patiko, kad šis buvo nedidelis ir arti ligoninės. Mažiau žmonių, su kuriais reikės bendrauti. Pastatas prastokos būklės, bet Nikolei nerūpėjo jo išvaizda, svarbiausia, kad čia jos lova.
– Kodėl norėjai mane pagauti?
– Žinojau, kad antraip pamirši. Šįvakar susitinkame dėl Suzanos sužadėtuvių vakarėlio.
Ak, prakeikimas. Suzana Karter gyveno bute šalia Teilor. Jos trys, vienintelės visame name, kartu daug prisijuokė ir sušlamštė daug ledų, bet Nikolė neturėjo ūpo rengti vakarėlio: reikės puoštis, šypsotis ir būti visiems maloniai. Nekentė būti maloni.
– Pamiršai, – tarstelėjo Teilorė.
– Ne, aš… – na gerai, pamiršo. Nieko nepadarysi. Ji visada buvo atsidavusi darbui. Gali paklausti jos šeimos, kuriai niekada neskyrė ypač daug dėmesio. Vien per šiuos metus pamiršo sesers grįžimo iš koledžo vakarėlį, motinos kasmetinę Melagių dienos šventę ir savo pačios gimtadienį, bet šeima ją suprato, o Teilorė ne.
Nikolė buvo vienišė. Bendravimas ją vargindavo. Vakarėlių planavimas taip pat.
– Atleisk. Gali būti, kad vėlai grįšiu.
Teilorė metė jai įdėmų žvilgsnį.
– Nepasakok. Sugalvojai dar ką nors persiverti.
Nikolė užvertė akis. Teilorė nuolat erzino dėl sidabrinių žiedų eilės vienoje ausyje, bet ji nežinojo, kad kiekvienas buvo savotiškas trofėjus, ordinas, kurį ji išdidžiai nešiojo.
– Ne, šiandien nieko nesiversiu.
Teilorė, kantri kaip šventoji, kilstelėjo antakį.
Nikolė suko galvą, ieškodama bent menkiausios galimybės išsisukti, bet, deja.
– Ligoninėje trūksta darbuotojų, tai…
– Nesivargink, supermergaite, – Teilorė ranka sustabdė pasiteisinimų laviną. – Eime prie esmės. Abi nemėgstame nei vestuvių, nei sužadėtuvių, – tarė žvelgdama tiesiai į akis, garsiai pasakydama Nikolės mintis, – bet kalbame apie Suzaną.
Be Teilorės Suzana buvo vienintelis žmogus, nuoširdžiai priėmęs Nikolę tokią, kokia ji yra, – ūmią, nemėgstančią žmonių ir susitelkusią į save.
Jos visos susipažino iškart, kai tik Teilorė paveldėjo šį pastatą. Iš pradžių išnuomojo butą Suzanai, paskui atsikraustė Nikolė. Iš tiesų tarp jų buvo šis tas bendro. Suzana, maisto tiekėja, nuolat parūpindavo savo mėgstamiausio deserto – ledų. Sąmojingoji Teilorė visada jas pralinksmindavo, nors jei išgirstų Nikolę taip kalbant, pribaigtų. Užčiūčiuotų negyvai. O Nikolė… pati nenutuokė, ką ji suteikė trijulei, tad stebėjosi, kad toms merginoms apskritai rūpi.
Tačiau jas visas siejo pažadas likti vienišėmis. Jos dažnai apie tai šnekėjo, net siūlė tostus ir puoselėjo viengungystę kaip vertybę, kol… Suzana pasielgė kažkaip nesuvokiamai – įsimylėjo.
Nikolė atsiduso.
– Pasistengsiu ateiti.
– Nepanikuok, skaičiau, kad vestuvių karštinė neužkrečiama.
– Dėl manęs nesijaudink. Mano gyvenimas – darbas. Esu pernelyg į jį pasinėrusi, pernelyg savanaudė, kad su kuo nors būčiau.
– Taip. Mūsų vienišių statusas visiškai saugus.
– Visiškai.
Bet jos stebeilijo viena į kitą truputį sunerimusios. Suzanos sužadėtuvės aptemdė jų visų priesaiką. Žinoma, kaip jos įsimylės, kai akys atmerktos, o širdys užvertos.
Taip, širdis užverta. Taip daug saugiau.
Vėl brėkštant, po 24 valandų, mirtinai pavargusi Nikolė tempė apgailėtiną savo sėdynę atgal į butą trečiame aukšte.
Vėl, o gal vis dar, buvo tamsu. Atrodė, kad gyvena tamsumoje.
Darbe buvo pragariškai sunku. Netikėtai greitkelį užliejęs rūkas sukėlė 24 automobilių avariją, tad ji be poilsio darbavosi Priėmimo skyriuje. Nebuvo kada nei nusnūsti. Pašalino dvi blužnis, gydė tiek šonkaulių, kad jau pametė skaičių, skubiai atliko Cezario operaciją ir priėmė dvynukus.
Tada jos paprašė pabūti dar vieną pamainą. Po trumpo miego ir košmaro, kad ją persekioja vestuvinė suknelė ir tortas (neaišku, iš kur tokie sapnai), buvo pasiruošusi viskam.
Dabar Nikolė troško tik pavalgyti, išsimaudyti ir kristi į lovą, nors nebūtinai tokia tvarka. Prie krūtinės ji spaudė maišelį su keturiais įprasto dydžio meksikietiškais paplotėliais. Nuo minčių apie nesveiką valgį kartu su didele stikline limonado burnoje kaupėsi seilės. Gal ir ne čempionų pusryčiai, bet vis tiek maistas. Jau nuo antros operacijos norėjosi ko nors aštraus.
O pavalgius… viską užmiršti. Bent jau kol reikės grįžti į ligoninę, o reikės jau šią popietę. Laukia personalo susitikimas, o paskui teks išsrėbti kitų privirtą košę. Jau dabar žinojo, kad laukia mažiausiai keturios operacijos.
СКАЧАТЬ