Karštis Niujorke. Samantha Hunter

Чтение книги онлайн.

      Pirmas skyrius

      Įsitaisiusi pirmosios klasės į Niujorką skrendančio lėktuvo sėdynėje, Dela Klark, mėnesį praleidusi San Diege kaip vieno projekto konsultantė, išsitraukė planšetę, kad patikrintų, ar kas gero įvyko jos internetinėse pažinčių svetainėse.

      Taip, daugiskaita – svetainėse.

      Remiantis statistika, ji turėjo užmegzti platų tinklą. Jos kolegos matematikai apskaičiavo, kad galimybė sutikti tobulą partnerį, atsižvelgiant į vietą ir kintamuosius, buvo viena iš dviejų šimtų aštuoniasdešimt penkių tūkstančių. Dela buvo tikra, kad tiek žmonių nesutiko per visą savo trisdešimt trejų metų gyvenimą, ir vos keli jų buvo bent šiek tiek jai tinkami. Taigi, jos atveju, tikimybių suma – nulis.

      Be to, statistiniai tyrimai rodė, kad pasaulyje yra daug daugiau netekėjusių moterų nei laisvų vyrų, ir kuo moteris vyresnė, tuo jai – taip pat ir Delai – sunkiau susirasti bendraamžį arba vyresnį vyriškį.

      Nebent leistumeisi į kompromisus. Bet Dela nenorėjo nuolaidžiavimų meilėje arba sekse. Praeityje turėjusi kelis pusėtinus intymius potyrius, ji dar nebuvo atradusi to sekso, dėl kurio svaičiojo kitos moterys ir kuris, pasak jų, atima sveiką protą. Tokio, kuris priverčia moteris pamilti netinkamus vyrus – žinoma, ji netroško, kad jai taip nutiktų. O gal, bent trumpam.

      Lėktuvas prisipildė žmonių, bet Dela jų nepastebėjo, nes tyrinėjo kelių kandidatų profilius. Džeimis Reinoldsas pasirodė visai neprastas, kai ji, suspaudusi lūpas ir pakreipusi galvą, žvelgė į jo nuotrauką. Išvydusi patrauklius vyriškus bruožus ir šiltą šypseną, ji su viltimi paspaudė biografijos skiltį. Bet visi lūkesčiai netrukus žlugo. Prie jo pomėgių buvo ginklai, medžioklė ir dominavimas. Vyras buvo pridėjęs keletą papildomų nuotraukų, kuriose matėsi įspūdingas jo kūnas, pridengtas odiniais drabužiais, o vienoje jis pozavo su botagu ir antrankiais, užkištais už diržo.

      Kitas.

      Garisonas Ganteris. Neseniai atsikraustė į Niujorką iš Vokietijos ir dirbo mažo tarptautinio muziejaus kuratoriumi. Įpusėjęs šeštą dešimtį, atrodė pagarbus, inteligentiškas ir neturintis potraukio ginklams. Paskui Dela pamatė pastabą. Ieškau moters, kuri mylės ir pasirūpins keturiais mažamečiais vaikais. Jam reikėjo auklės, o ne gyvenimo partnerės.

      Kitas.

      Deja, teko atmesti ir tris kitus kandidatus, per jauną, per daug politišką ir anksčiau teistą.

      Ji bent jau ėmė gauti daugiau atsakymų nuo tada, kai leido savo kirpėjai nudažyti kelias šviesių plaukų sruogas rausvai, ėmė naudoti lūpdažį ir blakstienų tušą. Bet ji netraukė vyrų, kurių norėjo. Nejaugi jie manė, kad Dela jautėsi beviltiškai, nes buvo vieniša trisdešimt trejų matematikė? Kad ji priims bet kokį pasiūlymą?

      Ji turėjo savas nuostatas. Bet galbūt ir užmetė tinklą šiek tiek per plačiai. Gal reikėtų peržiūrėti savo profilį, kad jis pritrauktų šiek tiek geresnius galimus jaunikius.

      Skrydžio palydovams pranešus, kad visi elektroniniai įrenginiai turi būti išjungti, ji atsiduso ir išjungė planšetę. Pakėlusi galvą, išvydo taku žengiantį patrauklų vyriškį, ieškantį savo vietos.

      Gražus. Kodėl toks vyras neparašo jai pažinčių svetainėje?

      Dėl ūgio eidamas jis turėjo šiek tiek pasilenkti ir kuokštas rusvų plaukų užkrito ant aukštos kaktos taip, kad Dela užsimanė juos nubraukti. Jis pakėlė rankas, siekdamas bagažo spintelės, parodydamas plokščią pilvą, išryškintą kaštoninių trumparankovių marškinių, sukištų į rusvai žalsvos spalvos medvilnines kelnes. Kelnių priekis irgi nepraslydo pro jos akis. Tvirti klubai, plonos, tiesios šlaunys ir… Tiesą sakant, viskas atrodė gana įspūdingai.

      Įkišęs kompiuterio dėklą į skyrių virš jos galvos, vyras atsidūrė tiesiai priešais ją. Pasisuko, atsisėdo į kraštinę kėdę šalia jos ir nusišypsojo. Dela pažvelgė į karamelės spalvos akis (o gal jos labiau priminė kavą su pienu), kurios buvo visai šalia.

      Maždaug po trisdešimties sekundžių suprato, kad dailios lūpos juda – vyriškis kažką jai sakė.

      – Sveika. Atrodo, būsiu tavo kompanionas šį skrydį.

      Pasisekė, kad vaikystėje ji išmoko skaityti iš lūpų. Viena geriausių jos draugių buvo kurčia ir Dela niekada neprarado šio gebėjimo.

      – Taip, – vangiai atsakė, vis mėgindama sugalvoti tinkamą apibūdinimą jo akims.

      Jis ištiesė ranką ir Dela padavė savąją. Kai jo švelnus ir šiltas delnas suspaudė josios, ji giliai įkvėpė.

      Oho.

      Velnias, ar ji tai ištarė garsiai?

      – Aš Geibas.

      – O aš – Dela.

      – Malonu susipažinti, – linktelėjo jis.

      – Ir man, – tarė ji ir patraukė ranką, vos jam atlaisvinus spaudimą.

      Palydovas baigė saugumo instruktažą, Dela su kaimynu prisisegė saugos diržus ir įsitaisė savo vietose. Pakilus aukščiau, Dela su palengvėjimu atsiduso ir atsipalaidavo.

      – Nepatinka pakilimas? – paklausė Gebas.

      Ji prisivertė nusišypsoti.

      – Ne itin. Kaip ir nusileidimas.

      – Sakoma, kad skrendant tai pavojingiausia.

      – Ypač nusileidimai. Ruošiantis tūpti ir leidžiantis įvyksta dvidešimt šešiais procentais daugiau nelaimingų atsitikimų, nors žuvusiųjų skaičius toks pat kaip per nelaimes lėktuvams kylant. Kita vertus, lėktuvuose žūva tik vienas procentas žmonių, tad tai saugiausias keliavimo būdas, – išbėrė Dela ir prikando lūpą, kad save sustabdytų.

      Tai tikriausiai ir buvo priežastis, kodėl ji beveik niekada nesimylėjo.

      Bet Geibas atrodė susidomėjęs ir palinko arčiau jos.

      – Puikiai nusimanai apie saugumo statistiką.

      Susigėdusi ji gūžtelėjo pečiais.

      – Daug skaitau, – išsisuko ir nusiėmusi į kišenę įsidėjo akinius tamsiais rėmeliais. Jie buvo reikalingi tik skaitant. Gal atėjo metas šiek tiek pataisyti savo pažinčių profilį. Ir pirmiausia nusiimti akinius.

      – Ką veiki gyvenime, Dela?

      Kitas žingsnis – neminėk, kad esi geniali matematikė.

      – Esu mokytoja. Kolumbijoje.

      Geibo antakiai pakilo.

      – Įspūdinga. Kokio dalyko?

      – Matematikos, – paskubomis atsakė ji ir, apsimetusi, kad kažką numetė, pasilenkė ieškoti, taip nutraukdama pokalbį.

      Kai atsitiesė, kaimynas prisimerkęs įdėmiai stebėjo jos veidą, tarsi suprastų, ką ji galvoja.

      – O ką tu veiki? – žvaliai paklausė Dela, mėgindama pakeisti temą ir atgauti šaltakraujiškumą.

      Jis neatsakė, nes prie jų priėjo stiuardesė su gėrimų vežimėliu, Dela pastebėjo, kad Geibas nemūvėjo jokių žiedų.

      Paklaususi, ko jie norės atsigerti, tai pastebėjo ir stiuardesė, СКАЧАТЬ