Paslapčių našta. Carol Marinelli

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ Korečiui jau įprato, kad jai skambinama po darbo valandų, nors šįryt jo balsas skambėjo siaubingai. Tiesa, gilus žemas balsas su ryškiu itališku akcentu vis tiek buvo gražus, nors ir prikimęs.

      Taip, žodžiai gražus ir siaubingas puikiai apibūdino Santą.

      Praplėšusi akis pažvelgė į skaičius laikrodyje prie lovos.

      – Dabar šešta valanda ryto, – suniurzgė Ela. – Sekmadienis.

      To turėjo pakakti, kad baigtų pokalbį ir toliau miegotų. Bet Ela visą naktį slapta tikėjosi, kad jis paskambins – tiek, kad vakar net susuko plaukus milžiniškais karštais suktukais ir jau buvo pasiruošusi drabužius. Kaip ir kiti Sicilijos gyventojai Ela popietę per televiziją stebėjo besirutuliojančią dramą ir visą vakarą sekė naujienas. Net jos mama, Australijoje žiūrinti itališkas žinias, supras, kad ilgai lauktos Santo brolio Aleksandro Korečio ir Alesės Batalijos vestuvės paskutinę minutę atšauktos.

      Pačią paskutinę minutę.

      Nuotaka spruko pasiekusi pusiaukelę iki altoriaus ir pasaulis laukė trokšdamas pamatyti, kaip dvi žinomiausios Sicilijos šeimos išspręs šį konfliktą.

      Taip, Ela nujautė, kad jos paslaugų prireiks dar iki pirmadienio.

      – Klausyk, šiandien man laisvadienis. – Kaip įmanydama stengėsi nenusileisti. – Vakar dirbau…

      Žinoma, Ela tik padėjėja, todėl jos į vestuves nekvietė. Jos darbas buvo užtikrinti, kad Santas pasirodytų blaivus, nevėluotų ir kaip visada atrodytų dieviškai.

      Su išvaizda buvo lengva – iš Santo išėjo gražus vyriausiasis pabrolys. Tik kitiems dviem reikalavimams prireikė kur kas daugiau įgūdžių.

      – Reikia ištraukti Aleksandrą iš policijos nuovados, – suburbėjo Santas. – Vakar jį suėmė.

      Ela ramiai gulėjo, nenorėdama klausinėti smulkmenų, bet svarstydama, kas gi vakar nutiko.

      Ji kilstelėjo taurę į ekraną, kai išvydo į bažnyčią atvykstantį Santą, besikalbantį ir juokaujantį su Aleksandru, tyliai mąstydama, kad juodu pradedant genuose tikrai burbuliavo brangus šampanas.

      Iš pirmo žvilgsnio juos palaikytum dvyniais: abu aukšti ir plačiapečiai, abu trumpai kirpo juodutėlius plaukus, abiejų akys gundomos ir tamsiai žalios, bet skirtumų buvo. Aleksandras vyriausias, ir tie dveji brolius skiriantys metai turėjo reikšmės.

      Aleksandras, pirmagimis velionio Karlo Korečio sūnus, nuožmesnis, o Santo asmenybė lengvabūdiškesnė, jis linksmesnis ir labai mėgo flirtuoti, bet vis tiek kartais elgdavosi labai arogantiškai.

      – Dabar pat atvažiuok manęs, – liepė Santas, tarytum užtvirtindamas jos mintis. Ela lėtai iškvėpė, sakydama sau, kad po kelių savaičių, jei tik gaus darbą, į kurį kandidatavo, visi Korečių skandalai ir dramos taps praeitimi. Ji nė iš tolo neįsivaizdavo, ką reikš dirbti Santui. – Visur pilna žurnalistų, – perspėjo jis, taip nurodydamas apsirengti elegantiškai – net ištikus krizei išvaizda buvo svarbi. – Sėsk į taksi, paskui paimk mano automobilį ir privairuok prie viešbučio durų. Kai būsi vietoje, parašyk žinutę.

      – Nepakenčiu vairuoti tavo automobilį, – prabilo Ela, bet žodžius vėl pasitiko tyla. Metęs nurodymus Santas tikriausiai pamanė, kad mergina pašoko jam spragtelėjus išpuoselėtais pirštais, ir jau padėjo ragelį.

      – Šunsnukis, – sušnypštė Ela ir išgirdo jo balsą.

      – Tikrai, tu mane myli.

      Ela buvo pernelyg suirzusi, kad susigėstų.

      – Sekmadienio rytais man patinka pagulėti.

      – Ką padarysi.

      Dabar jis tikrai padėjo ragelį.

      Po kelių savaičių viskas baigsis, sakė sau Ela kviesdama taksi. Moteris kitame laido gale taip pat buvo apsnūdusi ir pasakė Elai, kad automobilis atvažiuos po trisdešimties minučių, o jai tai tiko. Ji išsiropštė iš lovos ir patraukė tiesiai į dušą, paskui atsistojo priešais veidrodį, bet tegul Santas nesitiki, kad prisidažys. Vis dėlto persigalvojo, mat, kad ir kaip būtų, Santas yra jos viršininkas, o ji į darbą žiūrėjo labai rimtai. Taigi, užuot pasitepusi blakstienų tušu ir lūpų blizgiu – įprastai savaitgaliais ji dažydavosi tik tiek, jei išvis dažydavosi, Ela čiupo makiažo šepetėlius, paskui susiglostė plaukus ir surišo į žemą uodegėlę. Pasirinko tamsiai pilką sijoną ir permatomą gelsvą palaidinę ir apsiavė batelius žemais kulniukais.

      Vienas darbo pas Santą pranašumas – drabužiams skirti pinigai.

      Tiesą sakant, tai vienintelis pranašumas.

      O Elai drabužiai nelabai ir rūpėjo!

      Išgirdusi, kaip lauke prie nedidelio nuomojamo buto pypteli taksi, Ela dar kartą apžiūrėjo, kaip atrodo, prieš išlėkdama pasičiupo Santo rankinę, kaip ją vadino, ir pasitikrino, ar turi atsarginius jo automobilio raktelius. Ryto saulėje prisimerkė ir nužvelgė ryškias nuostabaus Palermo gegužę spalvas. Vandenynas žvilgėjo, o miestas, regis, dar miegojo. Visa Sicilija, be abejo, iki išnaktų laukė naujienų.

      – Buongiorno. – Ela nurodė taksistui prabangaus viešbučio, kuriame apsistojęs Santas, adresą, atsilošė ir klausėsi rytinių radijo naujienų.

      Žinoma, net perskaičius laikraščių antraštes vis dar pasakojo apie paliktą Korečių jaunikį.

      O taksistą naujienos, be abejonės, nepaprastai džiugino.

      – Bėda! – kalbėjo. – Lyg vestuvės sujungtų Korečių ir Batalijų šeimas… – Jis ir toliau linksmai plepėjo, nežinodamas, kad veža ją susitikti su Santu. Ela nusprendė nieko neatskleisti. Santas jai nepasakojo apie įvykius šeimoje. Tiesą sakant, kaskart bendraudamas su šeimos nariu kalbėdavo taip greitai, kad ji beveik nesuprasdavo, kas sakoma.

      – Ar šeimos visada pykosi? – pasidomėjo Ela.

      – Visada, – atsakė vairuotojas ir pridūrė, kad dviejų šeimų nesutaikė net Salvatorės Korečio mirtis prieš kelias savaites. – Korečiai net tarpusavyje kariauja.

      Šitai Ela žinojo. Nors Santas mažai pasakojo apie savo šeimą, Ela nuolat turėjo rūpesčių dėl besikivirčijančių pusbrolių Korečių. Šeima buvo labai susiskaldžiusi, visi prisidengdami giminės imperija stengėsi vieni kitus pranokti. Stengėsi perspjauti vienas kitą ir ne tik tapti geriausiais darbe, bet ir turėti geresnius automobilius, moteris, žirgus. Elai tai pabodo. Įkyrėjo tamsios paslaptys ir žmonių pinklės.

      Vis dėlto teks su tuo dar ilgėliau taikytis, jei tik Santas padės pasiekti aukštesnę pakopą, kurios ji taip troško. Ji vis klausinėjo, ar galėtų bent viename jo filmų padirbėti jaunesniąja režisieriaus padėjėja.

      – Presto, – atsakydavo Santas, o paskui, kaip dažnai darydavo kalbėdamas su ja itališkai, dar ir tyčia išversdavo. – Netrukus.

      Na, netrukus ji dings.

      Ela paprašė vairuotojo sustoti, nupirko kavos ir vėl įlipo į taksi.

      Artėjant СКАЧАТЬ