Laikoma kalta. Tess Gerritsen

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ ji. – Ak, Čeisai, pagaliau atvykai. Ačiū Dievui, tu čia.

      Iš karto puolė jam į glėbį. Jis nevalingai ją apkabino, pajuto virpantį jos kūną ir šiltą kvėpavimą į kaklą. Leido jai laikytis įsitvėrus, kiek ji norėjo.

      Pagaliau atsitraukusi Evelina pažvelgė jam į akis. Tos spindinčios žalios akys tebestulbino jį. Medaus šviesumo plaukai iki pečių buvo supinti į prancūzišką kasą. Veidas patinęs, nosis paraudusi. Ji mėgino užmaskuoti tai kosmetika– ant šnervių liko rožinės pudros, o ant skruosto– tamsus blakstienų dažų dryžis. Čeisas negalėjo patikėti, kad priešais jį gražioji brolienė. Nejaugi Evelina iš tikrųjų gedi?

      – Žinojau, kad atvažiuosi, – sušnibždėjo ji.

      – Išvykau iš karto po tavo skambučio.

      – Ačiū, Čeisai. Nenumaniau į ką daugiau kreiptis… – Ji žengė atatupsta ir pasižiūrėjo į jį. – Vargšeli, tu tikriausiai išsekęs. Užeik vidun, išvirsiu kavos.

      Jie įžengė į prieškambarį. Čeisas tarsi grįžo į vaikystę– čia beveik niekas nebuvo pasikeitę. Tos pačios ąžuolinės grindys, ta pati šviesa, tie patys kvapai. Netgi pamanė, kad jei dabar atsisuktų ir pasižiūrėtų į svetainę, pamatytų savo mamą, sėdinčią prie stalo ir pašėlusiai kažką rašančią. Jai niekada nepatiko rašomosios mašinėlės. Motina manė, o ir neklydo, kad jei paskalų skyrelis bus gana pikantiškas, redaktorius priims jį ir svahilių kalba. Pasirodo, redaktorius ne tik įsigijo jos skiltį– jis įsigijo kartu ir ją. Ką gi, praktiškos vedybos.

      Motina taip ir neišmoko spausdinti mašinėle.

      – Labas, dėde Čeisai.

      Čeisas pakėlė akis ir pamatė jauną merginą ir vaikiną, stovinčius laiptų viršuje. Nejaugi dvyniai?! Jis apstulbęs žiūrėjo, kaip jie leidžiasi laiptais. Filipas ėjo pirmas. Kai paskutinį kartą matė sūnėną ir dukterėčią, jie buvo nerangūs paaugliai. Dabar stovėjo aukšti, šviesiaplaukiai ir liekni, tuo tik ir panašūs jaunuoliai. Filipas judėjo grakščiai kaip patyręs šokėjas– elegantiškasis Fredas Asteras1 su partnere, na, tikrai ne Džindžer Rodžers2. Jauna mergina, lipanti paskui jį, buvo šiek tiek panaši į arklį.

      – Negaliu patikėti, kad čia Kesė ir Filipas, – prabilo Čeisas.

      – Per ilgai gyvenai kitur, – atsakė Evelina.

      Filipas priėjo ir paspaudė jam ranką. Nepažįstamojo, ne sūnėno, pasisveikinimas. Jo ranka buvo liauna, išpuoselėta kaip tikro džentelmeno. Filipas paveldėjo aristokratiškus motinos bruožus– tiesią nosį, ryškius skruostikaulius, žalias akis.

      – Dėde Čeisai, – niūriai pasakė Filipas. – Nors tai siaubinga priežastis sugrįžti namo, bet vis tiek džiaugiuosi, kad tu čia.

      Čeisas pasižiūrėjo į Kesę. Kai paskutinį kartą matė dukterėčią, ji buvo guvi maža beždžionytė, kupina nesibaigiančių klausimų. Tiesiog sunku patikėti, kad ji išaugo į tokią paniurusią jauną merginą. Ar galėjo šitaip pasikeisti iš sielvarto? Nuo plonų standžiai surištų plaukų veidas atrodė grubus: didelė nosis, atsikišę dantys, keturkampė kakta, kurios nesušvelnino nė viena kirpčiukų sruoga. Tik iš akių vis dar šmėsčiojo dešimtmetė, o žvilgsnis buvo skvarbus ir protingas.

      – Sveikas, dėde Čeisai, – pasisveikino ji. Keistai dalykiškas tonas merginai, ką tik netekusiai tėvo.

      – Kese, – tarė Evelina. – Nejau negali pabučiuoti dėdės? Jis atvyko iš labai toli, kad pabūtų su mumis.

      Kesė prisiartino ir sausai pakštelėjo jam į skruostą. Tada greitai atsitraukė, tarsi susigėdusi šio netikro švelnumo.

      – Tu tikrai suaugai, – tarė Čeisas, sugebėdamas tik taip pamaloninti.

      – Suaugau.

      – Kiek jums dabar metų?

      – Beveik dvidešimt.

      – Tai tikriausiai jau mokotės koledže?

      Kesė linktelėjo, lūpose pirmą kartą šmėstelėjo šypsena.

      – Aš mokausi Pietų Meino universitete. Studijuoju žurnalistiką. Pamaniau, jog kada nors „Šaukliui“ prireiks…

      – Filipas mokosi Harvarde, – paskubomis įsiterpė Evelina. – Kaip ir jo tėvas.

      Kesės šypsena išnyko, nespėjusi sužydėti. Ji susierzinusi žvilgtelėjo į motiną ir nusisuko į laiptus.

      – Kese, kur tu eini?

      – Turiu skalbti.

      – Bet tavo dėdė ką tik atvažiavo. Prisėsk su mumis.

      – Nebūtina, – atšovė ji atsisukusi per petį. – Tu ir pati gali puikiai jį užimti.

      – Kese!

      Mergaitė stabtelėjo ir piktai įsistebeilijo į Eveliną.

      – Ko?

      – Darai man gėdą.

      – Ne naujiena.

      Evelina vos tramdydama ašaras atsisuko į Čeisą.

      – Matai, kas čia vyksta? Negaliu pasitikėti savo vaikais. Čeisai, nepajėgiu viena su visu tuo susidoroti. Tiesiog negaliu. – Užgniaužusi aimaną ji nužingsniavo į svetainę.

      Dvyniai susižvalgė.

      – Tu ir vėl taip pasielgei, – tarė Filipas. – Dabar netinkamas metas bartis, Kese. Argi tau jos negaila? Negali pasistengti geriau sutarti? Nors kelias dienas.

      – Tarsi aš nesistengčiau. Bet ji mane išveda iš kantrybės.

      – Gerai, bent jau būk mandagesnė. – Jis trumpam nutilo ir pridūrė: – Žinai, kad to būtų norėjęs tėtis.

      Kesė atsiduso. Tada paklususi nusileido žemyn ir nuėjo paskui motiną į svetainę.

      – Tikriausiai bent jau tiek galėčiau dėl jo padaryti…

      Purtydamas galvą Filipas pažvelgė į Čeisą.

      – Tik dar vienas epizodas iš laimingos Tremeinų šeimos gyvenimo.

      – Ar seniai tai vyksta?

      – Mažiausiai metus. O dabar pats pikas. Po tėčio mirties turėjome suartėti. Tačiau tik dar labiau vieni nuo kitų tolstame.

      Įėję į svetainę jie pamatė motiną ir dukrą, sėdinčias skirtinguose kambario kampuose. Abi atrodė susitvardžiusios. Filipas globėjiškai atsisėdo tarp jų. Čeisas pasirinko neutralią teritoriją– įsitaisė kampe stovėjusiame krėsle.

      Pro langus įsiveržusi saulės šviesa užliejo СКАЧАТЬ