Regis, geruoju nesibaigs. Joss Wood

Чтение книги онлайн.

      – Tokiu atveju nupirk bilietą.

      – Šit kaip, leisk sekundėlę pagalvoti. Hm… ne, ir bilieto į Londoną tau nepirksiu.

      – Tu ne tik bukagalvis, bet dar ir sadistas.

      – Bet aš sumokėsiu už bilietą namo, į Keiptauną.

      Buvo justi, kad kitame laido gale kažką ištiko neviltis, nes girdėjosi tik oro uostams būdingas triukšmas.

      – Sebai, aš negaliu.

      Kaip? Rovena verkšlena ir jaučiasi nugalėta?.. Jis manė, kad niekada nesulauks tokios dienos. Jam niekaip nesisekė užsegti viršutinės džinsų sagos, viena ranka buvo per daug sunku. Rovena grįžta namo, ji jam paskambino. Ir kalba gana protingai. Dieve švenčiausias.

      Jis suprato, kad tai ilgai nesitęs, žinojo, kad jau po dešimties minučių bendravimo jie kibs vienas kitam į gerklę. Jiedu buvo kaip vanduo ir nafta, kaip saulė ir sniegas ar ugnis ir ledas.

      Sebas nesąmoningai žvilgtelėjo į tą kambario pusę, kur buvo langas, ir pagalvojo, kad jo ramus, sutvarkytas, į stalčiukus sudėliotas gyvenimas netrukus baigsis ir, jam nespėjus net atsisveikinti su juo, išskris pro langą.

      Laisvos savo dvasia moterys… kodėl jos neduoda jam ramybės?

      – Ką apie tai galvoji, Spirga?

      Ji nekreipė dėmesio į pravardę, kuria jis šaukdavo ją vaikystėje. Tai buvo ženklas, kad nebeturėjo jėgų ginčytis.

      – Mano mobilusis nuduso, turiu tik šimtą svarų ir nieko nepažįstu Johanesburge. Matyt, teks ropštis į lėktuvą ir skristi… į Keiptauną.

      – Puiku. Palūkėk sekundę. – Sebas nuėjo prie nešiojamojo kompiuterio, kuris buvo padėtas ant stalo jo kambario kampe, ir suspaudė klaviatūros klavišus, norėdamas pamatyti tvarkaraštį. Tada pasižiūrėjo į ekraną.

      – Galiu užsakyti bilietą šios dienos šeštos valandos skrydžiui. Pasiimsi bilietą prie Pietų Afrikos šalims skirto langelio. Aš tave pasitiksiu, – pasakė jai Sebas.

      – Sebai?

      – Ko dar?

      – Tas mūsų paskutinis barnis dėl Bronvinės…

      Iš pradžių jis nesuprato, apie ką ji kalba, bet paskui prisiminė jos kvailai vaikišką poelgį beveik prieš dešimt metų.

      – Tą, kai tu mėginai mane mokyti, kaip turėčiau gyventi?

      – Matai, aš norėčiau atsiprašyti…

      – Tai būtų pirmas kartas.

      – Tiek to, pamiršk! Pats žinai, kad ir tu visą gyvenimą mane mokei, kaip turėčiau elgtis! Gal aš ir pasakiau kai ką negražaus tavo draugės adresu, bet savo draugo pūti kalėjime niekada nepalikčiau! – atkirto Rovena vėl pakėlusi balsą.

      – Mes niekada nebuvome draugai, ir tai truko tik savaitę, ne visą gyvenimą! Be to, gavai tai, ko nusipelnei.

      – Vis tiek tai buvo žema ir…

      Sebas pabalino akis ir sukėlė bildesį, kad atrodytų, jog stringa ryšys.

      – Atleisk, blogai tave girdžiu…

      – Kalbamės laidiniu telefonu, bilduke! – Rovena stengėsi perrėkti jo keliamą triukšmą.

      Smarki mergiotė, pagalvojo jis, dėdamas telefono ragelį į jam skirtą vietą. Visada buvo smarki, kiek pamena. Ir ūmi bartis.

      Regis, vardas Spirga jai vis dar tinka. Yra dalykų, kurie niekad nesikeičia.

      Antras skyrius

      Po šešių valandų – kitas oro uostas, kiti pareigūnai, dar vienas miestas. Rovena jautėsi išvargusi. Sukaitusi, irzli ir… Po velnių. Ji susiėmė už širdies. Ji nervinosi.

      Ir buvo gerokai išsigandusi.

      Galėjo būti ir blogiau, ramino save, sėsdamasi ant aukštos perpildyto baro kėdės, lagaminą numetusi ant grindų. Gerai, kad neteko stovėti atvykimo salėje ir nepažįstamų žmonių minioje ieškoti savo tėvų veidų. Ji pasirinko Sebą, mažesnę iš dviejų blogybių – jai iš tikrųjų palengvėjo, kad tėvai neatsakė į jos skambutį, nes nežinojo, kaip jie būtų reagavę į žinią, kad ji grįžta namo.

      Kartais jie pabumbėdavo, kad ji taip ir liko bemokslė, tačiau niekados neparodė jokio noro susigrąžinti ją į šeimos židinį. Galbūt – bet tik galbūt – jie ir būtų šiek tiek apsidžiaugę, vėl ją pamatę, tačiau po kelių dienų būtų ėmę pykti dėl jos sprendimų ir pasirinkto gyvenimo būdo.

      Ji visiškai nepanaši į kitus vaikus, – burbėtų motina. – Nuolat blaškosi, rizikuodama apdegti. Lyg būtų ne mūsų vaikas, vis maištauja, veržiasi pabėgti kuo toliau nuo namų.

      Gal, jei tėvai nebūtų manęs globoję ir stengęsi apsaugoti, aš būčiau… tokia kaip kiti, svarstė Rovena. Būčiau susikūrusi namus, užmezgusi santykius, kurie tęstųsi ilgiau negu tris mėnesius, nešvaistyčiau to, ką sukaupiau.