Parduota nuotaka. Sandra Marton

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ ošimas, lengvas vėjelis… viskas išnyko. Jo lūpas perkreipė šypsena, kurią moterys visada atpažįsta. Jei būtų namie, ji puikiai žinotų, kaip elgtis išvydus tokią šypsenėlę. Bet dabar tegalėjo paskubomis žengti atatupsta.

      Deja, tai negelbėjo.

      Jis sugriebė jai už peties ir prisitraukė artyn.

      Laila suklupusi atsirėmė į tvirtą raumeningą kūną, krūtys švelniai prigludo. Jis perbraukė ranka jai per nugarą, suspaudė užpakaliuką ir kilstelėjo merginą, ši pajuto stulbinamą sujaudinto jo kūno jėgą, įsirėmusią į V raidelę tarp šlaunų.

      Laila aiktelėjo ir susvyravo jo glėbyje. Jis kažką pasakė žemu balsu. Mergina nesuprato žodžių, bet ketinimai buvo aiškūs, juo labiau kad jis palenkė galvą, panardino pirštus jai į plaukus ir atlošė, norėdamas pamatyti akis.

      – Balashs [Ne.], – ji troško pasakyti tvirtai, ne drebėdama sušnabždėti, bet tas jo žvilgsnis, ranka, paskendusi plaukuose, ir kvapas, sumišęs su jūros aromatu…

      Lailos širdis suspurdėjo.

      Juodu žiūrėjo vienas kitam į akis, atrodo, visą amžinybę. Jo žandikaulis įsitempė. Vyras ją paleido, nusivilko smokingą ir apgaubė jai pečius. Laila nedvejodama sugriebė drabužį ir paniro į šilumą, jo šilumą. Jis vėl ją apkabino ir stumtelėjo link moters, kuri buvo ištiesusi rankas.

      Tada apsisuko ir nužingsniavęs paplūdimiu dingo tamsoje.

      ANTRAS SKYRIUS

      Khalilis priėjo prie retai varstomų užpakalinių rūmų durų, kurias aptiko dar būdamas berniukas. Išslinkti pro jas reiškė nepaklusti griežtoms elgesio taisyklėms, pagal kurias privalėjo gyventi princas.

      Nustebusi rūmų sargyba staigiu mostu jį pasveikino, Khalilis atsakė nestabtelėjęs ir nuskubėjo laiptais aukštyn. Į pokylių salę grįžti neketino. Ir pirmiau neturėjo nuotaikos žavėtis tuo blizgesiu ir kęsti triukšmo, o dabar – juo labiau.

      Įvykis paplūdimyje vertė nerimauti. Ar Khalilis išsiaiškino tai, ko niekam nederėjo žinoti?

      Iš kitos pusės, – galvojo eidamas į nuo vaikystės jam priklausančių apartamentų svetainę, – scena pajūryje buvo labai dramatiška. Kam ji nebūtų sukėlusi rūpesčio?

      Kojos žliugsėjo žengiant senoviniu šilkiniu kilimu. Khalilis nuėjo į vonią, nes buvo permirkęs. Batai, kelnės… bet taip jau nutinka, kai vyras laiko glėbyje šlapią moterį.

      Šlapią pusnuogę moterį.

      Khalilis ėmė rengtis ir sekundę stabtelėjo. Visiškai nuogą, vilkinčią tik dželaba. Šis drabužis jam atrodė praktiškas, bet dabar nuomonė pasikeitė.

      Permirkusi medvilnė prigludo jai prie kūno ir išryškino apvalumus. Putlias krūtis, moterišką V raidę šlaunų viršuje, gležnus spenelius…

      Po velnių!

      Khalilis supykęs sviedė drabužius ant kėdės ir įėjo į vonią.

      Jis reagavo į jos artumą. Na ir kas? Kiekvienas vyras būtų susijaudinęs. Reikalas kur kas rimtesnis. Kas ji tokia? Kodėl paplūdimyje buvo viena? Ko brido į jūrą su drabužiais?

      Jis žengė į dušo kabiną ir atsuko čiaupą.

      Marginos tarnai sakė, kad ji turtingo verslininko duktė ir netrukus ketina tekėti. Mergina nusprendė išsimaudyti, nors jie ir nepatarę to daryti.

      Taip, bet atsivijo lyg bėglę. Kodėl jai reikėjo sprukti, jeigu yra jų šeimininkė. Jei nusprendė paplaukioti, tai ir plaukios be tarnų pritarimo. Jiems derėjo palydėti ją prie vandens. Tos moterys – bjaurios bambeklės, apsaugininkas – tikras plėšikas, bet jie neturi kito pasirinkimo, tik pritarti jos veiksmams.

      Kodėl reikėjo lįsti į jūrą nenusivilkus dželabos? Mergina turėjo žinoti, kad sušlapęs drabužis pasidarys sunkus ir trukdys plaukti.

      Khalilis suraukė kaktą, įsirėmė delnais į stiklinę sieną ir pakišo po stipria srove pečius bei sprandą. To derėjo klausti merginos, o ne tarnų. Nors ji kalbėjo nedaug, Khalilis pajuto akcentą, bet nesuprato kokį… Mergina pažėrė keiksmų… Išvadino asilu, kvailiu, šunimi…

      O jis tiesiog ją paleido.

      Pakluso draudimui pabučiuoti išgirdęs tyliai ištartą vienintelį ne.

      Kažin ar būtų bučiavęs. Ji juk ketina tekėti. Vadinasi, priklauso kitam vyrui. Nors tuo sunku patikėti. Moteris negali būti kieno nors nuosavybė. Bent Khalilis taip mano…

      Kodėl jis apskritai norėjo ją pabučiuoti?

      Kam išvis galvoja apie moterį, kurios nebesutiks?

      Khalilis užsuko čiaupą, apsivyniojęs rankšluosčiu strėnas žengė į miegamąjį ir staigiai šoktelėjo atgal, kai išvydo, kaip prie židinio sėdintis lempos apšviestas aukštas senyvas vyras pakilo nuo kilimo.

      – Po velnių, – garsiai nusikeikė. – Hasanai! Ką čia veiki?

      – Laukiu jūsų, mano pone.

      – Juokinga! Kiek kartų sakiau – nereikia man patarnauti… – pamatęs Hasano žvilgsnį jis nebaigė sakinio ir pridūrė švelniau: – Eik į lovą, seni. Galiu ir pats susitvarkyti.

      – Tai ne jūsų priedermė, prince Khalili. Esu tarnas ir turiu jums padėti.

      – Aš jau suaugęs. Man nereikia pagalbos.

      – Jūs princas, pone. Man buvo pavesta jumis rūpintis, vos tik gimėte. Papročiai sako…

      – Papročiai sako, kad jau vėlu, – šiurkščiai pertraukė Khalilis ir apkabinęs senuką per pečius palydėjo iki durų. – Dėkoju, kad palaukei, bet galiu ir pats.

      Senis atsiduso, žemai nusilenkė – Khalilis išsigando, kad gali parvirsti – ir atbulomis išėjo iš kambario.

      Žinoma, tradicijos, – pagalvojo Khalilis, uždaręs duris. Ar ši tauta, suvaržyta daugybės papročių, kada nors ras kelią į dvidešimt pirmąjį amžių? Ir jis buvo auklėjamas pagal senas tradicijas, jas gerbė, bet daugiau kaip dešimt metų pagyvenęs Vakaruose įsitikino, kad kai kas turi pasikeisti.

      Khalilis nusviedė rankšluostį ir užsimovė pilkas sportines kelnes.

      Pradėkime nuo tarnų. Valdovo garbinimas. Aklas sultono ar sosto įpėdinio įsakymų vykdymas…

      Jis atsigulė ant lovos, pasikišo rankas po galva ir įsižiūrėjo į lubas.

      Vis dėlto sunku patikėti prie jūros išgirsta istorija.

      Vedybų papročiai yra labai griežti, bet tame pasakojime apie juos visai neužsimenama.

      Merginos tarnai aiškino, kad ji ketina tekėti, sakė, jog yra turtingo prekybininko duktė, o jos išrinktasis – kilmingas valdovas. Kodėl jis neuždavė paprasto klausimo?

      Už СКАЧАТЬ