Gavau darbą, ieškau meilės. Susan Mallery

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ žemės ir atsisuko tiesiai į ją.

      – Dešimt gabalų. Nereikia man tų pinigų. Nekenčiu tokio netikrumo. Kadaise žaidžiau beisbolą, o dabar sėdžiu štai čia. Atsisveikinau su beisbolu.

      Tik pernai, – pagalvojo Penė. Naujojo sezono pradžia – po kelių savaičių, Reidas tikriausiai ilgisi ankstesnio savo gyvenimo.

      Žvelgdama Reidui į akis ji bakstelėjo į vieną iš daugybės dokumentų šūsnių ant stalo.

      – Aiškiai prisimenu, kaip sakei, kad nori tokio dydžio stalo, ant kurio būtų galima mylėtis. Labai konkretus pageidavimas, tokį ir nupirkome. Bet jeigu bus tokia netvarka, nė viena moteris nesiryš ant jo nusirengti.

      Reidas atsilošė kėdėje ir šyptelėjo.

      – Man nereikia stalo, kad jos nusirengtų.

      – Esu girdėjusi.

      Reidas Buchananas buvo gyvoji legenda. Ne tik dėl įspūdingų laimėjimų, kurie jį išgarsino beisbolo aukščiausiojoje lygoje, bet ir dėl to, kad moterys jį tiesiog garbino. Iš dalies dėl puikios išvaizdos, kuria pasižymėjo visi broliai Buchananai. Vis dėlto labiausiai jas pavergdavo nuoširdi Reido meilė moterims. Visoms iš eilės. Turėjo jų kuo įvairiausių – nuo tradicinių modelių ir aktorių iki dešimt metų vyresnių Motulės Žemės garbintojų. Ir visai nesvarbu, kokios jos – protingos ar kvailos, žemos ar aukštos, lieknos ar apkūnios – Reidas jas visas mylėjo. Ir jos my- lėjo Reidą.

      Penė jau seniai jį pažinojo. Susipažino dviem dienom vėliau nei su Kolu. Jai patiko pokštauti, kad juodu su Kolu įsimylėjo vienas kitą iš pirmo žvilgsnio, o su Reidu susidraugavo iš pirmo žvilgsnio.

      – Niekaip neatspėsi, ką šiandien veikiau, – tarė ji ir Reidas kilstelėjo tamsius antakius.

      – Brangioji, po to, kokių staigmenų paskutiniu metu pateikei, nė nemėginsiu spėti.

      – Pietavau su tavo broliu.

      Reidas atsilošė kėdėje.

      – Aišku, kalbi apie Kolą, nes Volkeris šiuo metu dar už jūrų marių. Gerai jau, gerai, prikąsiu liežuvį. Kodėl?

      – Jis siūlo man darbą. Nori, kad būčiau „Jūros kranto" vyriausioji virėja.

      – Ką?

      Nors Reidas ir yra Buchananas, iki praėjusių metų birželio, kai susižalojo petį, nesidomėjo šeimos verslo reikalais.

      – Kalbi apie jūrų gėrybių restoraną, tiesa?

      Penė nusijuokė.

      – Taip. „Buchananai" yra kepsnių restoranas, tu vadovauji „Senamiesčio sporto ir kepsnių barui", o Danė – „Sumuštinių rojui". Jėzau, Reidai, juk tai tavo šeimos imperija. Tu paveldėsi didelius turtus.

      – Ne. Jeigu ką iš to ir laimėsiu, tai du stiklus aperityvo už vieno kainą, kai čia paskelbiama „sėkmės valandėlė". Ar priimsi pasiūlymą?

      – Turbūt priimsiu. – Ji palinko virš stalo. – Jis mokės man žiauriai didelį atlyginimą, be to, gausiu kelis pelno procentus. Seniai šito laukiau. Per trejus metus sukaupsiu tokią sumą, kad tikrai galėsiu pradėti savo versliuką.

      Reidas nužvelgė ją.

      – Juk žadėjau duoti tau pinigų. Tik pasakyk sumą, kaipmat išrašysiu čekį.

      Penė žinojo, kad jis tikrai taip padarytų. Į visokį verslą Reidas buvo sukišęs milijonus. Bet ji nieku gyvu nenorėjo skolintis iš draugo. Tada jaustųsi priklausoma beveik taip pat kaip nuo tėvų.

      – Privalau tai padaryti pati, – paaiškino. – Juk supranti.

      – Taip, taip. Tikriausiai jauti malonumą užsikraudama sau ant pečių tokią naštą, Pene. Tau tai smagu.

      Ji praleido pro ausis Reido žodžius.

      – Man patinka galvoti, kad galiu prikelti iš pelenų „Jūros krantą". Jeigu pavyks, dar labiau sužibėsiu ir mano restoranui bus garantuota dar didesnė sėkmė.

      – Nejaugi kalbi rimtai?

      Penė nusikvatojo:

      – Tik pažiūrėkite, kas kalba. Juokiasi puodas, kad katilas juodas.

      Reidas apėjo aplink stalą, pasilenkė prie jos ir suėmęs veidą rankomis pakštelėjo į skruostą.

      – Jei tikrai to nori, juk žinai, kad visada tave palaikysiu.

      – Ačiū. – Penė nubraukė jam nuo kaktos juodus plaukus ir pagalvojo, kad gyvenimas daugeliu atžvilgių būtų gerokai paprastesnis, jeigu būtų įsimylėjusi Reidą, o ne Kolą.

      Reidas atsitiesė ir atsirėmė į stalą.

      – Kada pradedi?

      – Kai tik pasirašysime dokumentus. Girdėjau, kad tam restoranui verkiant reikia remonto, bet tam neturime laiko. Teks kaip nors suktis. Reikia peržiūrėti valgiaraštį, pasamdyti virtuvės darbuotojų.

      Reidas susinėrė rankas ant krūtinės.

      – Tu juk nepasakei jam, tiesa?

      Penė pasimuistė kėdėje.

      – Tai visai nesvarbu.

      – Net neabejoju, kad svarbu. Pasvarstykime. Nusprendei, kad žinodamas visą tiesą Kolas tavęs nesamdytų, o kai jau dirbsi, negalės atleisti.

      – Esi arti tiesos.

      – Gudrutė Penė. Bet juk tu nemėgsti tokių žaidimų.

      – Labai noriu to darbo. Taip galiu jį gauti.

      – Kolui tai nepatiks.

      Penė pakilo nuo kėdės.

      – Nesuprantu, kodėl tai turėtų būti svarbu. Mudu su Kolu išsiskyrę jau beveik treji metai. O dabar kartu dirbsime. Sakyčiau, labai pažangūs naujojo tūkstantmečio santykiai.

      Reidas dėbtelėjo į ją.

      – Patikėk, kai mano brolis sužinos, kad laukiesi, užkurs didesnę pirtį nei gali įsivaizduoti.

      2

      Po keturių dienų Penė privažiavo prie „Jūros kranto" ir pasistatė automobilį laisvoje vietoje. Buvo įprasta kovo diena – vėsi, apniukusi ir žadanti lietaus. Išlipusi ant suskeldėjusio grindinio ji įkvėpė drėgnos medienos, druskos ir žuvies kvapo. Aplink klykavo žuvėdros, o senas pastatas dvelkė vienatve. Buvo šiek tiek paremontuotas ir palopytas, bet nepavyko paslėpti, kad statinys išgyvena sunkius laikus.

      Nėra liūdnesnio vaizdo už apleistą restoraną, – pagalvojo moteris. Buvo rytas. Turėtų šurmuliuoti pagalbiniai virtuvės darbuotojai, ruošdamiesi dienos pradžiai. СКАЧАТЬ