Gerumo dienoraštis. Leon Logothetis

Чтение книги онлайн.

      žmonių gyvenimus visame pasaulyje

      Skiriu šią knygą visoms jūsų svajonėms… ir netgi toms, kurių nė neįtarėte turintys.

      Visos šioje knygoje paminėtos dovanos buvo įteiktos jų gavėjams.

      Įžanga

      Elkis taip, tarsi viskas, ką darai, būtų išties svarbu ir reikšminga. Nes taip ir yra.

      Gerai nežinojau, kas mane pažadino: riksmas ar šalimais stovintis stambokas vyras, šiaip ar taip, pabudau vidury nakties. Tą akimirką ir supratau, jog sprendimas miegoti nelabai maloniose Pitsbergo gatvėse buvo ne itin išmintingas. Vis dėlto dažnai atsitikdavo taip, kad priėmęs patį blogiausią sprendimą aš patirdavau pačių nuostabiausių išgyvenimų. Taręs „taip“ nuotykiams (ypač beprotiškiems), išgyvenau nuostabiausias, širdį stipriau plakti verčiančias, sielą atveriančias gyvenimo akimirkas.

      Apsidairiau po purviną, kramtomąja guma aplipusį šaligat-vį, ant kurio buvau pakviestas miegoti. Tonis, mano naujasis draugas ir šeimininkas, taip pat pabudo, nes Ričardas – žmogus, vaikštinėjantis tarp mūsų laikinų lovų, – šūkavo:

      – Aš nesijaučiu čia saugus!

      Į Pitsbergą atvykau vos prieš kelias valandas. Kišenėse švilpavo vėjai ir turėjau pasikliauti vien svetimų žmonių gerumu, tikėdamasis iš jų maisto, pastogės ir degalų, kad galėčiau apkeliauti pasaulį. Teisingai, pasaulį. Visą dieną ieškojęs vietos apsistoti, patraukiau į vietinį parką – tokiuose senyvi vyrai paprastai žaidžia šachmatais, o jaunesni pardavinėja narkotikus. Bet Tonio negalėjai priskirti nei prie vienų, nei prie kitų. Jis buvo tiesiog geras vyrukas, išgyvenantis sunkų laikotarpį. Kai jo paklausiau, ar galėčiau pas jį praleisti šią naktį, jis liūd-nai nusišypsojęs atsakė:

      – Galėtum, jei tik aš nebūčiau benamis.

      Štai kaip prabudau vidury nakties gatvėje, lietui lyjant, nepažįstamajam stovint prie manęs ir šaukiant, kad jam čia nesaugu. Bet jis nebuvo vienišas. Aukščiau užsitraukiau nutriušusią antklodę norėdamas apsisaugoti nuo nemalonios vėsos. Jaučiausi pavargęs, sušalęs ir, reikia pripažinti, gerokai išsigandęs. Tą akimirką būtumėte galėję su filmavimo kamera pritraukti arčiau mano veidą ir išgirsti mane mintyse klykiant: „Kodėl, po galais, aš tai darau?“

      Beje, tai visai neblogas klausimas. Dalykas tas, kad tuo metu išgyvenau egzistencinę krizę. Ir ji buvo ne pirmoji ir net ne antroji mano gyvenime. Rodos, aš jas patiriu tokiu dažnumu, kaip kiti žmonės moka mokesčius. Maždaug kartą per metus mane nutvilko jausmas, kad nors išoriškai gyvenimas atrodo tiesiog rožinis – esu sveikas, pasiturintis, turiu draugų, – jo viduje vis tiek niūru ir tamsu.

      Jau prabėgo keleri metai nuo tada, kai patyriau pačią didžiausią iš visų savo egzistencinių krizių. Matot, aš buvau visai kitoks žmogus. Gyvenau Londone ir sėkmingai dirbau brokeriu šeimos versle. Deja, nejaučiau jokio įkvėpimo, buvau prislėgtas, pačiu tamsiausiu laikotarpiu, kad ir kaip sunku tai pripažinti, mane kamavo net savižudiškos mintys. Pats sau atrodžiau beviltiškas, o pasaulis, kurį vadinau savo namais, regėjos dar beviltiškesnis. Tada atsitiktinai pamačiau filmą „Motociklininko dienoraštis“ apie įkvepiančią Če Gevaros (Che Guevara) kelionę per Pietų Ameriką, kai jis buvo visiškai priklausomas nuo sutiktų nepažįstamųjų geranoriškumo. Šio žmogaus istorija nušvietė mano kasdienį gyvenimą.

      Tai buvo romantizuotas pasakojimas apie legendinio revoliucionieriaus ryšį su žmonėmis. Gyvenimą ir jo tyrinėjimus. Kubos vyriausybės perversmui dar nebuvau pasiruošęs, bet išties troškau pradėti kokią nors revoliuciją. Norėjau sukilti prieš iš anksto nulemtą ir sutvarkytą savo paties gyvenimą. Če Gevara buvo žmogus, įgyvendinęs savo svajonę, tapęs sąmoninga ir visiškai laisva asmenybe. Tokiu žmogumi norėjau būti ir aš. Vos tik ekrane prabėgo filmo kūrėjų sąrašas, supratau, kad kažkas manyje neatšaukiamai pasikeitė. Če Gevara man tapo įrodymu, kad mūsų nedidelė kelionė Žemėje nėra tokia jau beprasmė ir nereikšminga. Tikrai ne.

      Per kelias savaites sukaupiau drąsos pakilti iš sąstingio. Atsisakiau patogaus gyvenimo, nes norėjau keliauti po pasaulį. Šio pasiryžimo viršūnė buvo kelionė per Ameriką vos su penkiais doleriais kišenėje per dieną, kliaujantis nepažįstamų žmonių dosnumu. Galiausiai pradėjau vesti savo pirmą televizijos laidą ir parašiau knygą „Nuostabūs niekieno nuotykiai“[1]. Palikau šaltas, niūrias Londono gatves ir persikėliau į Los Andželą – svajonių miestą. Tam tikra prasme aš įgyvendinau savo svajonę. Ar bent jau dalį jos: turėjau mielą širdies draugę (Liną), labai draugišką šunį (Vinstoną) ir mėgstamą darbą. Maniau, kad egzistencinė krizė pagaliau įveikta, bet ji, ko gero, tik pamainė veidą.

      Nors ir iškeliavau į pasaulį, pakeičiau savo gyvenimą, parsivežiau daug puikių istorijų, dalis manęs vis tiek liko užspeista į kampą. Jaučiausi taip, lyg kasryt pabusčiau tam, kad gyvenčiau kažkieno kito gyvenimą, dirbčiau kito žmogaus darbą. Ir vėl dėvėjau seniai man pažįstamą kaukę.

      Turėjau visą jų kolekciją. Visi jų turime. Nesvarbu, ar esate jauna mamytė Belizo džiunglėse, ar verslininkas Manhatano gatvėse, mes visi iš anksto žinome, koks turėtų būti mūsų gyvenimas. Tik vėliau patys įkliūname į šio supratimo spąstus. Atsisakome vaikystės svajonių arba pakeičiame jas saugesnėmis, brandesnėmis. Ir aš toks pat. Net ir atsikratęs savo pirmos kaukės Londone – neva teikusios saugumo – ir apkeliavęs Ameriką su penkiais doleriais per dieną, supratau, kad giliai many slypi dar daug kitų kaukių. Ir štai vieną popietę žingsniuojant Holivudo bulvaru mano gyvenimas vėl pasikeitė…

      Papietavęs ėjau atgal prie savo automobilio, kai tai nutiko. Tolumoje lingavo palmės, saulė kaitino žvaigždėmis nusagstytą šaligatvį, tada aš ir pamačiau jį. Žmogus suodinu veidu sėdėjo prie su kaupu prikrauto parduotuvės vežimėlio, ant galvos buvo užsimaukšlinęs nešvarią beisbolo kepuraitę, mūvėjo suplėšytais džinsais. Rankose benamis laikė plakatą, kurį pamatęs sustojau kaip įbestas. Kai kurie žmonės tokias akimirkas vadina lūžio tašku. Aš vienas iš jų. Visada aiškiai suvokiu, kai tai nutinka. Atrodo, tartum visas pasaulis sustotų, garsų, žodžių, automobilių ir gyvenimo orkestras nuščiūtų iki tylaus gaudesio, ir toji akimirka taip įsirėžia atmintyje, kad paskui visada ją jaučiu labai aiškiai po savo oda. Visiškai atsipalaidavau perskaitęs užrašą benamio plakate: „Geriausias vaistas yra gerumas.“

      Matote, kai gauni viską, ko manai norįs, nutinka labai juokingas dalykas. Užsinori daugiau! Bet aš nenorėjau daugiau pinigų ar daugiau šlovės. Per nuostabias keliones jau anksčiau supratau, ką reiškia iš tiesų pajusti ryšį su žmonėmis. Iki tol niekada nemaniau, jog tai įmanoma. Aš susidraugavau su kitais. Užmezgiau daug nuoširdžių, tvirtų draugysčių. Mus siejo gerokai daugiau nei vien gyvenamoji vieta ar darbas. Tai buvo draugystė dviejų žmonių, mėginančių išgyventi šiame beprotiškame pasaulyje. Išgyventi kartu.

      Supratau, kad man trūksta to, dėl ko čia ir atsidūriau: bendravimo su žmonėmis gerumo kalba. Aš turiu omenyje ne vien kokį nors nepaprastą, gyvenimą keičiantį gerumą, tokį, kai sakai: „Oho, nejaugi tai iš tiesų nutiko?“ Turiu omenyje tylų kuždesį, užuominas, atsiveriančias kasdien, kai tik žmonės nusimeta kaukes ir atveria širdis. Ši gerumo upė teka kiekvieno iš mūsų širdyje, sujungdama mus vienus su kitais.

      Gerumas yra ne tik vaistas. Tikrasis žmogiškosios bendrystės stebuklas slypi davimo ir priėmimo veiksme. Tai nutinka, kai žmonės peržengia tokias nuobodžias, monotoniškas nesąmones, kaip pokalbiai apie orą, darbas, ir atveria savo vidinį pasaulį – arba, kaip kiti sako, sielą – tam, kad sukurtų artimą tarpusavio ryšį ir pagytų. Norėjau dar daugiau tokių patyrimų. Daug daugiau. Ankstesnėje kelionėje per Ameriką supratau, kad nepažįstamajam pasirodžius mieste nutinka labai retas ir didingas stebuklas. Žmonės nori geriau vieni kitus СКАЧАТЬ