Angelų klubas. Luis Fernando Verissimo

Чтение книги онлайн.

      Lucidijus1 nėra vienas iš 117 Velnio vardų, ir aš jo neužkeikiau kokia nors pragarme, kad mus nubaustų. Kai pirmąkart apie jį papasakojau grupei, kažkas pasakė: „Tu prasimanai!“ Bet aš nekaltas, kiek autorius gali būti nekaltas. Jūs galite įtarti, kad esu daugiau nei dvasinis aprašytųjų nusikaltimų autorius. Mano pirštai neapsiribojo graudžiu šokiu ant klaviatūros, pylė į valgį nuodus ir į siužetą įsikišau labiau, nei autoriams leidžiama. Šiaip įtarimai remiasi logika arba detektyvams būdinga logika. Jei galiausiai išgyvena tik vienas, tai jis – nusikaltėlis. Jei išgyvena du, vienas prasimano, o kitas yra nusikaltėlis. Aš ir Lucidijus esame vieninteliai šios istorijos išgyvenusieji, jei aš jo neprasimaniau; mažai tikimybių, kad jis prasimanė mane, aiškus kaltasis yra jis, juk buvo virėjas ir visi, vienaip ar kitaip, mirė nuo to, ką suvalgė. Jei aš jį prasimaniau, visa kaltė tenka man. Net negaliu pagrįsti, kad jei Lucidijų išgalvojau, tai ir visą istoriją išgalvojau, ir todėl nėra nei nusikaltimų, nei kaltųjų. Prasimanymas nėra lengvinanti aplinkybė. Vaizduotė – ne išteisinimas. Mintyse žudome visi, bet tik autorius, šis monstras, savo nusikaltimus dėsto popieriuje ir paskelbia. Jei nežudžiau devynių savo tokių pat apsėstų bičiulių ir brolių, esu kaltas dėl prasimanymo. Turiu jus įtikinti: neišgalvojau Lucidijaus, kad įrodyčiau, jog esu nekaltas dėl šių siaubingų nusikaltimų. Turiu ir jį įtikinti: istorija tikra, kad įrodyčiau, jog esu nekaltas dėl prasimanymo. Išgalvotas nusikaltimas blogesnis už tikrą. Jei tikras nusikaltimas gali būti atsitiktinis arba akimirksnio aistros vaisius, nėra duomenų apie pramanytą nusikaltimą, kuris nebūtų iš anksto apgalvotas.

      Galiu pateikti mūsų pirmo susitikimo laiką, dieną, mėnesį ir vietą. Jei reikia liudytojų, klauskite vyno importuotojo darbuotojų. Jie mane pažįsta, kiekvieną mėnesį jų parduotuvėje išleidžiu nedidelį lobį. Klauskite daktaro Danielio, kuriam patinka sent estef2 vynai. Nesu daktaras, esu turtingas, todėl mane ir vadina daktaru. Jie turėjo įžvelgti kontrastą tarp Lucidijaus ir manęs, kai vasarį bordo skyriuje jis prie manęs priėjo. Lygiai prieš devynis mėnesius. Liesas, žemas, neproporcingai didele galva ir labai elegantiškas. Visada su eilute ir kaklaraiščiu. Aš aukštas ir apkūnus, vilkiu laisvus marškinius virš kelnių ir Paryžiaus „Ducasse“3 jau sėdėjau su sandalais. Darbuotojai turėjo pastebėti ir pakomentuoti tą kontrastą. Jie sakys, kad parduotuvė buvo tuščia, kad ėmėme kalbėtis prieš bordo ir kartu vaikščiojome tarp lentynų, o Čilės vynų skyriuje atrodėme it seni draugai. Galbūt jie prisimintų, kad jo patartas nusipirkau kahoro, kurio šiaip nepirkčiau. Kartu išėjome. Mus matė. Lucidijus egzistuoja. Prisiekiu. Pasiteiraukite parduotuvėje.

      Parduotuvės darbuotojai nežino, kad paskui mes tame prekybos centre nuėjome išgerti kavos, prisėdome dar šnektelėti ir mūsų interesai jau sutapo. Per pirmą susitikimą apie nieką kitą ir nekalbėjome, tik apie valgymą ir gėrimą. Jis apdairiai juda ir mažai gestikuliuoja. Sėdi tiesia nugara ir beveik nejudina galvos. O aš niekada paprastai neprieinu prie kėdės ar stalo, aš prisišvartuoju. Sunkus tai procesas, kai trūksta buksyrų. Tą dieną, prieš įsitaisydamas kėdėje ir pašaukdamas padavėją, išverčiau cukrinę, vos neapverčiau stalo ir išmečiau vyną. Mano mylimoji, vargšė Livija, nuolat sako, kad aš niekada nežinau, kiek man reikia erdvės, ir kad tai ateina iš išlepinto storulio vaikystės. Atseit maždaug taip – šeimoje buvau vienintelis vaikas, kurio niekada niekas neribojo. Vargšelė Livija, psichologė ir dietologė, nemažai metų stengiasi mane išgelbėti. Esu ne jos meilužis, esu jos reikalas. Jau turėjau tris žmonas, ir visos trys norėjo mano pinigų. Livija mano pinigų nenori. Nori būti moteris, kuri mane atkurs, ir man tai atrodo daug savanaudiškiau ir baisiau. Galbūt todėl priešinuosi ją vesti, kai kitas vesti nesipriešinau, nors ir žinojau: dėl mano pilvo jos manęs nemyli. Gyvename atskirai, bet ji rūpinasi mano namais ir drabužiais, bergždžiai bando pasirūpinti mano mityba. Esu įsitikinęs: jei galėtų, mano maistą apribotų savo krūtinės pienu ir ląsteliena, daug ląstelienos. Taip pat kalbu garsiai ir per daug – kitas neribotos vaikystės padarinys. Livija įtikino, kad visa mano gyvenimo tragedija – pasekmė to, jog neturėjau ko nors, kas vieną dieną pasakytų: „Danieli, užteks!“

      Prisimenu, per pirmą susitikimą su Lucidijumi kalbėjau beveik tik aš. Papasakojau apie mūsų klubą. Pasakiau visų narių vardus, sulig kiekvienu Lucidijus ištardavo „ak“ arba „mhm“, kad parodytų susijaudinimą. Galiausiai paminėjau devynias iš žinomiausių valstybės šeimų. Pabaigoje pasakiau savo pavardę, kuri jam irgi padarė įspūdį. Arba bent dar kartą pritariamai suūžė vis su šykščiu pusšypsniu. Įdomu, Lucidijus niekada nerodo dantų.

      Ne. Jis pasakė: „Aš žinau!“ Dabar prisimenu. Kai pasakiau savo vardą, Danielis, ir pavardę, jis pakartojo: „Aš žinau!“ Tikriausiai dabar galvojate: tai jau įrodo, kad tas susitikimas nebuvo atsitiktinis. Juk galėjo mane atpažinti iš kokios nors nuotraukos. Prieš kelerius metus, kai mūsų gyvenimus valdė Ramas, daug kas apie mus išėjo į spaudą. Aukštuomenės kronikoje arba specialiuose valgiui ir gėrimams skirtuose žurnaluose. Jis galėjo mus žinoti iš nuotraukų, visus dešimt pažinti iš nuotraukų ir reputacijos. Kartą per mėnesį susitikdavome kartu pavalgyti. Dešimt mėnesių per metus, nuo kovo iki gruodžio. Kaskart kieno nors namuose, to, kuris atsakingas už vakarienę. Tą kovą turėjome pradėti naują sezoną, ir pirmąją metų vakarienę rengiau aš. Bet galėjo atsitikti, kad sezonas neprasidės. Lucidijus paklausė kodėl.

      – Grupė baigia iširti. Nebėra ūpo.

      – Kiek metų jūs renkatės?

      – Dvidešimt vienus. Šiemet dvidešimt antri.

      – Vis ta pati grupė?

      – Taip. Ne. Vienas numirė ir buvo pakeistas. Bet mūsų dar dešimt.

      – Ar jūs daugmaž vienodo amžiaus?

      Jei Lucidijus ant kavinės stalo būtų užsirašinėjęs, tai nebūtų pjovęsi su jo klausimų tonu. Tada nepastebėjau to kvočiančio tono. Pasakojau viską. Pasakojau Troškinio klubo istoriją. Lucidijus pertraukdavo savo sučiauptą šypsnį, kad ištartų „ak“ ir „mhm“.

      Visi buvome daugmaž vienodo amžiaus. Daugiau mažiau turtingi, nors mūsų turtai per dvidešimt metų ištekėdavo ir vėl atitekėdavo. Tai buvo paveldėti turtai, pavaldūs charakterio ir rinkos nepastovumui. Manieji ištvėrė tris nesėkmingas santuokas ir gyvenimą, skirtą keistoms istorijoms, kurias kolekcionuoju, ir beprasmišką dykinėjimą, bet tik todėl, kad turiu tėvą; jis man moka, kad į mano naikinančią orbitą nepatektų šeimos verslai. Visi buvome vienodo amžiaus, išskyrus Ramą, ir to paties sluoksnio. Išskyrus Samuelį ir Ramą, kartu užaugome. Pedras, Paulas, Saulius, Markas, Tjagas, Joanas, Abelis ir aš. Nuo beveik kasdienių susibūrimų Alberio bare paauglystėje ir nuo mėsos troškinio su kiaušinio užkepu ir keptais Alberio bananais, kuris daugelį metų apibūdino mūsų kulinarinį skonį, perėjome prie kassavaitinių vakarienių skirtinguose restoranuose, paskui prie kasmėnesinių susitikimų kiekvieno namuose. Bėgant laikui ir Ramo mokomi ištobulinome savo skonį. Vis dėlto Samuelis atkakliai teigė: niekas gyvenime neprilygo keptiems bananams.

      – Ar visada gamina šeimininkas?

      – Nebūtinai. Gali gaminti, gali patiekti kito paruoštą valgį. Bet jis atsakingas už vakarienės kokybę. Ir už vynus.

      – Kas gi nutiko? Nesuprantu.

      – Kaip kas nutiko?

      – Ūpas. Sakėte, kad nebėra ūpo.

      – A, taigi. Buvo ir nebėra. Manau, dingo su Ramo mirtimi… Mirė būtent Ramas. Jis buvo mūsų organizatorius. Sukūrė įstatus, parūpino herbinį popierių, vizitines. Net klubo herbą nupiešė. Į viską žiūrėjo labai rimtai. Po to, kai jis mirė…

      – Nuo СКАЧАТЬ