Kokainas: knyga apie tuos, kurie jį gamina. Magnus Linton

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ ne tais keliais, kuriais turėjo, – vėliau tai nutiks ir su daugybe kitų narkotikų. XX a. pradžioje įprotis uostyti ir leistis miltelius paplito įvairiuose andergraundo sluoksniuose Europoje ir JAV. Pasaulyje, ar bent jau turtingosiose šalyse, prasidėjo pirmoji kokaino epidemija.

      Tačiau jau baigiantis Pirmajam pasauliniam karui kokaino bumas nurimo. Iki pat aštuntojo dešimtmečio nebuvo užfiksuota jokių didesnių narkotiko konfiskavimo atvejų. Nors būtent septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje, kai pasaulis ruošėsi įžengti į antrą didžiąją kokaino epidemiją, buvo pastebėtos kolonijinės šios problemos šaknys ir pasėta sėkla to, kas vėliau išaugs į naujojo tūkstantmečio neorevoliucinę etnopolitiką. Jungtinės Tautos, siekdamos uždrausti visas kokos formas, neatsižvelgė į svarbų šio augalo vaidmenį vietinėse kultūrose; 1961 m. buvo nuspręsta visą kokos augalą, įskaitant ir nekenksmingus lapus, įtraukti į draudžiamų narkotikų sąrašą. Taip buvo praskintas kelias herbicidams – tokia veikla iki šių dienų verčia Kolumbijos žemdirbius kreiptis pagalbos į partizanus.

      Į pasaulinę sceną kokainas sugrįžo 1969 m., pasirodžius filmui „Easy Rider“ („Nerūpestingas keliautojas“), kurio epizoduose Dennis Hopperis ir Peteris Fonda kiša miltelius į savo motociklų degalų bakus. Tai buvo paskutiniai revoliucingo septintojo dešimtmečio metai, kai dominavo marihuana ir LSD, o kokainas vis dar buvo narkotikas, apie kurį plačioji auditorija žinojo labai nedaug. Būtent todėl jį pasirinko filmo scenarijaus kūrėjai: kanapės – pernelyg paprasta, o heroinas – pavojinga. Kokainas buvo iš tiesų spalvingas: naujas, egzotiškas ir smagus.

      Kokainas pasižymėjo dar viena savybe, kuri lėmė jo įtaką Vakarų kultūroms. Bohemos ir avangardo sluoksniuose narkotikų vartotojai siekė pašėlusių haliucinacijų be jokių stabdžių, tačiau kokainas siūlė kitokių potyrių – nuo jo protas tapdavo aiškus, todėl šis narkotikas patraukė visai kitą žmonių sluoksnį. Viename žurnalo Time straipsnyje kokainas buvo pavadintas „narkotiku, kurį renkasi daugybė solidžių žmonių, siekiančių aukštesnio socialinio statuso“. Priešingai nei marihuana ar LSD, kokainas nebuvo siejamas su jokiu maištingu politiniu judėjimu ar kruvinais švirkštais, o tai, kad jis buvo per brangus paprastam žmogui, formavo nuomonę, jog tai aukštos klasės narkotikas. Kokainas idealiai tiko žmonėms, negalintiems pakęsti narkomanų. Kaip pastebėjo Tomas Feilingas ir kiti istorikai, 1975 m. priklausomybė nuo kokaino dar nebuvo plačiai pripažįstama.

      Tačiau jau aštuntajame dešimtmetyje kokainas ėmė plisti lyg maras, jis pakeitė populiariąją kultūrą, milijonai žmonių tapo priklausomi, o svarbiausia – kokainas sunaikino demokratiją daugybėje neturtingų šalių. Tuo laiku išryškėjo trys bruožai, iki šiol būdingi augančiam ir vis kruvinesniam kokaino karui pasaulyje: paklausa neslūgsta; Jungtinių Valstijų karas su narkotikais plečiasi, kaip ir karas su terorizmu; tiek kokaino produkcija, tiek ir kova su šiuo narkotiku koncentruojasi vienoje vietoje: Kolumbijoje.

      VIENAS GRAŽIAUSIŲ NATŪRALIŲ ANDŲ stebuklų – snieguota viršukalnė Karibų jūroje. Vos 45 kilometrus nuo kokosų palmių saulėtuose Karibų paplūdimiuose nutolusiai Šventosios Mortos kalnų grandinei priklauso aukščiausias pasaulyje pakrantės kalnas, o masyvo viršūnės siekia net 5800 metrų aukštį. Jei galėtume nukeliauti į praeitį ir užkopti į kalnus apsirūpinę tolimojo matymo žiūronais, atsidurtume tragiškos tris dešimtmečius trunkančios kokaino dramos geografiniame centre su nuostabiais vaizdais.

      Žiūrint tiesiai į šiaurę, visai netoliese matyti Majamis, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ten prasidėjo karas tarp Kubos ir Kolumbijos gangsterių dėl pagrindinės prieigos prie tuo laiku klestėjusios JAV kokaino rinkos, jis įamžintas Briano De Palmos filme „Scarface“ („Žmogus su randu“).

      Vakaruose, dar arčiau, – Panamos miestas, 1989 m. subombarduotas JAV prezidento George’o Busho vyresniojo nurodymu tada, kai šalies lyderis, CŽV agentas ir kokaino prekiautojas Manuelis Noriega nebegalėjo patenkinti JAV interesų Panamoje.

      Šiek tiek šiauriau nuo Panamos kanalo, šalia Kolumbijai priklausančios narkotikų kontrabandai naudojamos San Andreso salos, yra Nikaragva – 1986 m. Irano–Kontros skandalo centras. Jungtinės Valstijos sumokėjo 48 milijonus dolerių Kontrai – teroristinei organizacijai, kurios karą prieš kairiosios krypties sandinistus finansavo kokaino kontrabanda ir JAV.

      Dar šiauriau – Meksika, šiuo metu balansuojanti ties žlugimo riba, 2007–2010 m. čia užfiksuota daugiau nei 22 000 su narkotikais susijusių nusikaltimų. Situaciją paaiškina tai, kad išardžius Medeljino ir Kalio kartelius mafija ėmė kontroliuoti narkotikų kelią tarp Kolumbijos ir Jungtinių Valstijų.

      Rytuose, Šventosios Mortos kalnų papėdėje, prasideda 354 kilometrų ilgio džiunglių siena su Venesuela – socialistine valstybe, vos per keletą metų tapusia vienu svarbiausių kokaino kontrabandos kelių pasaulyje. Pasak Jungtinių Tautų, šiuo metu 40 procentų kokaino, kontrabanda gabenamo iš šiaurinių Andų į Europą, keliauja per Venesuelą.

      Į pietus nuo snieguotų viršūnių matyti pati širdis – Kolumbija, viso pasaulio kokaino prekybos centras, iš kurio kiekvieną dieną į įvairius planetos kampelius išsiunčiama milijonai paketų miltelių. Tai chaotiška šalis, kurioje po Pablo Escobaro nužudymo 1993 m. nubudo patys baisiausi monstrai – sukarintos dešiniosios politinės krypties teroristinės grupuotės. Padedamos narkotikų pinigų, XXI a. pirmajame dešimtmetyje jos sugebėjo išsikovoti trečdalį vietų šalies Kongrese.

      Įdomiausia, kad Šventosios Mortos kalnai yra vieta, kur visa ši istorija prasidėjo. Pastaruosius dešimtmečius Kolumbija gamino pagrindinę pasaulyje suvartojamo kokaino dalį, klausimas – kaip tai nutiko? Kokainas gali būti auginamas ir perdirbamas apytiksliai trisdešimtyje pasaulio šalių, tačiau laikui bėgant auginimo ir gamybos procesai susikoncentravo šioje šalyje. Kolumbija yra vienintelė valstybė, kurioje dideliais kiekiais gaminami visi trys labiausiai geidžiami pramoginiai narkotikai – kokainas, heroinas ir marihuana, jokiai kitai šaliai nelegali narkotikų gamyba nesukėlė tokių dramatiškų pasekmių. Buvimas svarbiausia kokaino tiekėja iš esmės pakeitė Kolumbiją daugeliu atžvilgių – nuo teisinių institucijų pertvarkymo iki esminių pokyčių gyventojų vertybių sistemoje, finansinių sąlygų šalyje diktavimo ir to, kad ginkluotas konfliktas tapo nuolatine visuomenės būsena. Narkotikams tenka vis svarbesnis vaidmuo ir Kolumbijos politikoje.

      Šventosios Mortos kalnams būdinga klimato įvairovė – ledynai ir saulėti paplūdimiai, o žemiau esančiuose regionuose plyti tankūs atogrąžų miškai ir sausringos dykumos, kuriose gyvena pirmykštės vietinės gentys. Ši vietovė visada buvo atskiras organizmas – kultūriškai ir geologiškai ji lyg sausumos sala, kurią, kaip ir daugelį kitų Kolumbijos vietų, metų metus buvo vienodai sunku pasiekti tiek valdžiai, tiek įsibrovėliams.

      Daugumoje Pietų Amerikos kampelių, kitaip nei dabartinėje Peru, Bolivijoje ar Meksikoje, nebuvo viešpataujančių inkų ar actekų imperijų, kurių lyderiai ar jėgos struktūros galėtų būti nugalėtos ir pavergtos ispanų. Kolumbijoje buvo šimtai mažų nepriklausomų genčių, kiekvienai jų būdinga sava kultūra, kalba, ekonomika ir istorija. Ispanai rado sprendimą problemos, kylančios iš jų nesugebėjimo valdyti šias gentis – jie ėmė gabenti vergus iš Afrikos. Tačiau dėl nepalankių geografinių Kolumbijos sąlygų – net trys kalnynai, ilgos abiejų vandenynų pakrantės, nė neminint to, kad pusėje šalies teritorijos veši džiunglės – daug vergų sugebėjo pabėgti, pasislėpti ir ilgainiui įsteigti mažas ir nepriklausomas bendruomenes toli nuo centrinių valdžios organų.

      Narkotikų industrijai tokia socialinė ir kultūrinė regiono atskirtis, besitęsianti ir šiais laikais, neabejotinai buvo naudinga. Iki šių dienų decentralizacija ir diversifikacija – unikaliausi šalies bruožai, kurie, deja, yra neatskiriama СКАЧАТЬ